Pro žaizdotą žemės plutą trykšta
saulėn krykšdamas pavasario vanduo.
Linksi vėjuj drėgnos karklo rykštės.
Atsispindi mėlynas dangus vaikų veiduos.

Vandens malūnėliai...

Malūnėliai, sukitės ir žaiskit,
ir taškykit man mirgančius purslus!
Tepabus širdis ir plaks apsvaigus
dar greičiau užu sakuotus sparnelius.

Gyvenau
tiktai tau.
Nieko kito netroškau
tiktai,

kad šniokštum, kad tekėtum
kaip kovo upokšniai aitokaitoj,
po sniego danga;

kad kvėpuočiau tavimi
kaip oru; kad noktum
kupėdamas kaip javai;

kad tu mane užplūstumei
kaip lietus,
kaip potvynis nenumaldomas.

Spindi saulėj langas po audros ir lietaus,
mano tėviškės namo langai.
Sugrįštu aš iš ilgos kelionės ir matau:
skęsta saulėje tėvo namai.

Beržas baltas, baltas kaip balandžio sparnai.
Klega medžiuose paukščių minia.
Mane sveikina linksmi kaimo kaminai,
mirguliodami saulės tvane.

Basos kojos surenka iš džiaugsmo – tai ji!
mano tėviškės kiemo smiltis.

Šią nakt nuvyto pirmos gėlės
Išskrido paukščiai klykdami
Juodas šakas dangun iškėlę
Jiems mojo medžiai naktimis

Į žydinčias šalis, ruduo...

Rudens diena giedra, kaip vaiko siela
Liepsnoja topoliai lyg sparnai
Pro juos praplukdo saulė vėjo sielai
Šnarėdami iš lėto irklais mėlynais

Sustojom tylus vandenio pakrantėj
Ir klausom kaip į blaškomus kaštanus
Krenta rudens ir gervių klegesys šiurpus

Ir sapnuoju aš - ant lygumų manų
puola sniegas: anta upių ir klonių,
puola lyg rugpjūčio žvaigždės - milijonais
puola, puola jos ant vienišų kaimų,

puola, puola, puola sidabras žvaigždžių,

ir ant tvenkinių, lyg atmerktų juodų akių,
ir miškuos ant vienišų klaidžių takų -
puola sniegas dideliais sidabro pluoštais - -
Tai balti ir pasakiški paukščiai plazda!

Ir aplinkui taip nepaprastai šviesu!
Aš sapnuoju - puola sniegas ant tamsių
mano lygumų - skaistus žvaigždžių sidabras...
puola, puola, žvaigždės milijonais.

Pavasaris ant lygumų patiesęs
lininę juostą – vieškelį –
O šviesūs
plaukai riešuto
eglyne spindi.

Pavasaris ir vaikai...
Beria peteliškes į akis...

Išdykusių klumpaičių žingsniai
sumaišo vieškelio smėlį.
Pavasaris, praskleidęs riešutą,
beria peteliškes į akis.

Nebijok -
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty - -

ir pabudino žemę, garuojančią žemę...

Nebijok -
tai pabudo šalti kalnai -
ir vandenys srūva upeliais
per jų akis

Užsimerkiu ir matau: tu ateini...
Senas laikrodis nuobodžią dainą skambina,
ir į langą plakasi žiedų vilnis...
ir, ištiesęs ranką, man žiedų neši.

Vaikai apsupę tave žėrinčiom akim
klega, juokiasi kaip paukščiai tarp žiedų...
Tu eini ramiai ir glostai juos... Tu upėlis,
jie upeliai... be krantų.

Užsimerkiu ir matau: tu ateini... bet prasivėrė akys
ir tavęs nėra. -
Tiktai skamba laikrodis, tik gėlės plaka
ir alsuoja vakaro kaitra...

Niekados, niekados nesugrįši
Miegok, užmik, jau naktis.

Vėjas dainuoja tau, tu išblyškus,
Tu kaip sapnas atrodai skaisčioj pilnaty.

Tu ne man paskirta, tu ne man, tu verki?
Plaka vėjuos mano širdis, kaip medis nakty.

Vėjas dainuoja tau, vėjas, ne aš, neverk,
Ak, užmerk, užmerk, savo vaiko akis.

Ant tavo užmerktų akių
Nupuolė saulės spindulys,

Ant tavo užmerktų akių
Nupuolė spindulys:
Tu pabudai.

Rasos lašai dar spindi ant šakų,
Kaip ašaros pavargę dideli,
Rasos lašai dar spindi ant šakų,
Ir puola žemėn su žiedais...

Tu ištiesi rankas - ir tau tarp pirštų sninga
Drėgni žiedai ir saulė, saulė ir žiedai...
Ir tu sakai: argi aš esu nelaiminga?
Palaiminta būk saulėta diena

-- Tu ateitum. Tavo vėsios rankos
glostytų man degančias akis.

Tu ateitum. Pro langą atvertą
varpas skambėtų vakare

mes žiūrėtume, kaip artinas naktis -- --

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti.

Taip prieisiu kelią į namus...

Tolumoj suvirps varpeliai - ir skambės.
Grįžulas tarp ąžuolo plazdės -
didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris -
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai širdis...

Saulėgrąžų soduos pabunda ir gieda strazdai.
Nušoka per akmenis šaltas šaltinių vanduo.
Putojančių liepų žiedų sklidini šuliniai.
Įkaitę vėjų pėdos nudulka per vieškelį kietą.
Išdegę grioviai kvepia moliu ir žemuogėm.
Seno tilto turėklai prakaituoja sakais.

Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai.
Apkabinę verkiančius žibintus
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai
neša peteliškes ir lapus.
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia,
sukdami putojančius ratus...

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai
ir mergaičių juokas pasroviui...
Miesto akys pilkos ir nuobodžios,
sklidinos svajonių negyvų.

Nebekalbėkim daugiau
nei vieno žodžio -
žodžių gana.
Tegul skardena
tarp garuojančio
gruodo ir dangaus
tiktai vyturėlio daina.

Ant mano delnų - paukščių šešėliai,
žydi pavasario debesys.